Tvirtos ir švelnios ribos: kaip jas brėžti vaikams be bausmių ir pykčio

Kai ribų nėra

Kai vaikas neturi aiškių ribų arba jos yra nenuoseklios, jo smegenys nuolat ieško stabilumo ir saugumo jausmo. Kai šio jausmo nėra, vaikai reaguoja „kovok, bėk arba sustink“ (angl. fight, flight or freeze) atsaku. Be aiškių ribų vaikas gali jaustis sutrikęs, nes nežino, ko tikėtis, nerimastingas, nes neaišku, kas yra priimtina, o kas ne, bei užkrautas atsakomybe, nes pats turi nuspręsti, kur yra ribos. Tuomet padidėja vaiko nerimo jausmas, dažnesni emociniai protrūkiai, silpnesnė savikontrolė – be aiškių ribų vaikas neįgyja įgūdžių reguliuoti savo elgesį. Pavyzdžiui, jei vaikas gali bet kada eiti miegoti, jei nėra aiškaus ritmo ir taisyklių, ir vaikas vieną dieną gali užmigti 21 val., kitą – 23 val., trečią – vos 19 val., tai išbalansuoja jo biologinį laikrodį. Kitą dieną jis jaučiasi irzlus, o prieškaktinė smegenų žievė, atsakinga už savireguliaciją, neveikia efektyviai. Tai gali sukelti ilgalaikį nuovargį, negebėjimą susikaupti, mokytis, susireguliuoti emocijas ir įvairias elgesio problemas.

Kai ribos per griežtos

Kai ribos nustatomos per griežtai – vaikui grasinima, taikomos bausmės ar su juo kalbama autoritariniu tonu – vaikas išsigąsta, patiria stresą, o tai trukdo mokytis ir kurti ryšį su tėvais. Vaikas gali bijoti klysti ar imtis kokios veiklos, nes už klaidas yra baudžiamas. Vaikas gali pykti, nes jaučiasi nesuprastas bei negalintis išreikšti savo emocijų.

Taigi, kai vaikas jaučiasi kontroliuojamas, natūrali reakcija yra maištas, pasireiškiantis įvairiausiais būdais. Pavyzdžiui, vaikas išpylė pieną, o tėvai šaukia: „Kiek kartų sakiau, kad nešvaistytum maisto?!“ Dažniausiai rėkimas išgąsdina vaiką, jis gali pradėti verkti, sustingti arba, atvirkščiai, atsakyti pykčiu. Jei tokios situacijos ir tėvų reakcijos kartojasi, vaikas gali nustoti pripažinti savo klaidas arba imti meluoti, kad išvengtų tėvų jausmų protrūkio ar bausmių.

Aukso viduriukas

Vaikai be ribų gali tapti nesaugūs, nerimastingi arba impulsyvūs, nes jie neįgyja struktūros ir nesuvokia, kaip reguliuoti savo elgesį. Kai nustatytos ribos per griežtos, vaikai gali užaugti nuolankūs, nuolaidūs arba maištingi. Vieni pasiduoda ir tarsi praranda savo balsą, kiti priešinasi ir užauga maištingais paaugliais.

Kai ribos nustatomos su meile ir aiškumu, vaikai pasitiki tėvais ir kreipiasi į juos pagalbos, o kai ribų nėra arba jos per griežtos, vaikai gali atsiriboti nuo tėvų, jų bijoti. Kai ribos yra tvirtos, bet ne griežtos, vaikas gali į jas atsiremti kaip į saugų ramstį. Jis jaučiasi gerbiamas, suprastas ir kartu mokosi atsakomybės.

Kaip brėžti ribas remiantis ramia ir žaisminga tėvyste?

Vaikai labiau linkę laikytis ribų, kai jaučiasi suprasti ir turi artimą ryšį su tėvais. Jei vaikas nuolat priešinasi, gali būti, kad jam trūksta emocinio ryšio.

Keletas pavyzdžių, kaip brėžti ribas:
* Ribos turėtų būti suprantamos ir nuoseklios, išsakomos švelniai. Pavyzdžiui, užuot sakę, kad jei nesitvarkysi, išmesiu visus žaislus, galite sakyti, jog žaislai gali būti čia, jei su jais dabar žaidi, - kai baigsi žaisti, juos sudėsime į vietą. Jei vaikas nenori tvarkytis, galima tvarkymąsi paversti žaidimu – lenktynėmis, kas greičiau sudės žaislus į jų vietas (daugiau patarimų šia tema skaitykite 2024 m. lapkričio mėn. „Mamos žurnalo“ numeryje, straipsnyje „Mano vaikas nesitvarko“)

* Geriau pasiūlyti alternatyvą, nes nuolatinis „ne“ gali skatinti pasipriešinimą. Pavyzdžiui, jei vaikas šokinėja ant sofos, užuot griežtai liepę - nustok šokinėti, kiek kartų tau galima kartoti, galite pasakyti - matau, kad turi be galo daug energijos. Jei nori pašokinėti, galime tai daryti lauke ar čiužinį pasidėję ant grindų.

* Vaikai gali pykti, kai susiduria su ribomis, – ir tai normalu. Svarbu jų jausmų nenuneigti, bet laikytis savo taisyklių. Pavyzdžiui, jei vaikas šaukia, verkia, nes nenupirkote jam norimo žaislo, galite pasakyti: „Suprantu, kad labai norėjai to žaislo. Iš tiesų, kaip gaila, kad šiandien jo neperkame. Gali būti piktas ir nusiminęs, aš esu su tavimi ir tau padėsiu susidoroti su pykčiu.“

Kaip priimti vaiko emocijas ir tvirtai laikytis ribų?

Vaikai dažnai priešinasi riboms, nes jos riboja jų norus ir impulsus. Tai normali reakcija – net ir suaugusieji nesidžiaugia, kai jiems kažkas sako „ne“. Tačiau tai nereiškia, kad ribų nereikia. Svarbiausia – gebėti išlikti ramiais, priimti vaiko emocijas ir kartu laikytis nustatytų ribų.

Ribų laikytis reikia empatiškai, o ne per jėgą ar nuolaidžiavimą. Kai tėvai priima vaiko emocijas, bet nekeičia ribų, vaikas pamažu mokosi, kad jo jausmai yra svarbūs, kad jis yra girdimas, kad ribos yra aiškios, šeimoje jų laikomasi, kad vaiko patiriamos emocijos nėra baisios – jas išgyventi jam padės tėvai.

Vaikai neretai pyksta, nusivilia, verkia ar net rėkia, kai susiduria su jiems nepatogia riba. Tėvams svarbu neperimti vaiko emocijų, nes tėvų pyktis ar panika tik paaštrins situaciją. Paprastas kvėpavimo pratimas padės jums nusiraminti - giliai įkvėpkite ir lėtai iškvėpkite 3 kartus. Priminkite sau: „Mano vaikas dabar išgyvena sunkias emocijas, aš galiu jam padėti dorotis su jomis.“

Vaikams lengviau susidoroti su emocijomis, kai jos yra įvardijamos. Tai padeda jiems suprasti, kas vyksta jų viduje, ir moko emocinės savireguliacijos. Pavyzdžiui, sakykite „Tu labai pyksti, nes norėjai dar pažaisti, o jau metas eiti miegoti.“ Arba: „Matau, kaip tu nusiminei, nes labai norėjai tos mašinėlės.“

Tėvai dažnai mano, kad jei jie priims vaiko emocijas, jiems teks nusileisti. Bet iš tikrųjų galima būti ir empatiškais, ir tvirtais tuo pačiu metu. Pavyzdžiui, gerokai per griežta reakcija: „Baik čia verkti! Pasakiau „ne“, vadinasi, ne!“. O pernelyg nuolaidi: „Gerai, duosiu dar vieną saldainį, tik nepyk.“ Tvirta ir empatiška reakcija tokia: „Matau, kad tau liūdna. Šiandien daugiau saldainių nebevalgysime. Ko dabar labiau norėtum - obuolio ar banano?“

Kai vaikas stipriai ir emocingai reaguoja, tėvai dažnai pasiduoda, nes jaučiasi pavargę, kalti, kad vaikas verkia ar nusimena, ar spaudžiami kitų žmonių, kad „nuramintų vaiką“. Priminkite sau, kodėl ribos yra svarbios, kai jaučiate pagundą pasiduoti, paklauskite savęs: „Ar mano sprendimas padės vaikui ilgalaikėje perspektyvoje?“ Ir dar: „Ko noriu išmokyti savo vaiką?“ Jei šiuo metu pasiduosite, vaikas išmoks, kad stiprios emocijos gali pakeisti jūsų sprendimą. Jei išliksite ramūs ir tvirti, jis išmoks, kad ribos yra stabilios ir saugios. Jei žinote, kad tam tikros situacijos dažnai kelia sunkumų, apgalvokite iš anksto, kaip su tuo dorositės. Pavyzdžiui, jei žinote, kad vaikas parduotuvėje prašys saldumynų, prieš vykdami į parduotuvę aptarkite, kad šiandien pirksite tik tai, kas sąraše, saldainių neimsite.

Labai svarbu tėvams pasirūpinti savimi - kai tėvai patys jaučiasi pervargę ar įsitempę, jiems sunkiau priimti vaiko emocijas. Reguliariai skirkite laiko sau: keletą minučių skirkite kvėpavimo praktikai ar meditacijai, pokalbiui su kitais tėvais, kurie praktikuoja panašų auklėjimo stilių, galbūt pagelbės dienoraščio rašymas apie tai, kas sunku ir kaip sekasi.

Kaip padėti vaikui laikytis ribų?

* Modeliuokite elgesį – jei norite, kad vaikas kalbėtų pagarbiai, patys rodykite pagarbų bendravimą.
* Aptarkite taisykles iš anksto – prieš eidami į svečius priminkite: „Svečiuose nelaipiojama ir nešokinėjama ant sofų, nes tokios yra tų namų taisyklės. Kiekvieni namai, šeima turi savo taisykles. Turime jų laikytis.“
* Padėkite dorotis su emocijomis – galite vaiką išmokyti kvėpavimo pratimų, patrepsėjimo „piktomis pėdutėmis“, galite pasiūlyti nupiešti piktulį, kuris dabar tūno vaikutyje.
* Pasirūpinkite vaiko poreikiais – dažnai ribų nesilaikymas kyla iš nuovargio ar alkio, tad svarbu, kad vaikas būtų pavalgęs ir pailsėjęs.

Kai tėvai išmoksta laikytis ribų su meile ir supratimu, vaikai pamažu mokosi priimti nusivylimą ir reguliuoti savo emocijas. Tai ne tik palengvina kasdienybę, bet ir kuria stiprų, pasitikėjimu grįstą ryšį tarp tėvų ir vaikų.

Straipsnis publikuotas 2025 m. kovo mėnesio “Mamos žurnale”