Neverskime vaikų dėkoti, bučiuoti ar apkabinti, jei jie nenori

“Duok bučkį tetai.” “Ką reikia sakyti gavus dovaną?” “Na, juk matai, kaip dėdė Petras nori tave apkabinti – eik, eik, apkabink dėdę.” Girdėta, patirta? Kokie jausmai užplūsta jus dabar, o gal ataidi prisiminimai iš vaikystės apie riebų seilėtą dėdės bučkį, kurio visai nenorėjote? O ar savo vaikams kartojate tą patį? Pamąstykime, kodėl neverta vaikų versti daryti tai, ko jie nenori. Juk ir mes nenorėjome, tiesa?

Dovilė Petraitė

6/20/20242 min read

Vaikų auklėjimas yra subtilus, įdomus, atsakingas ir be galo svarbus procesas, kuriame net mažiausia smulkmena gali turėti ilgalaikių pasekmių jų emociniam ir psichologiniam vystymuisi. Vienas iš dažnai diskutuojamų klausimų yra socialiniai veiksmai, kuriuos verčiame atitikti ir atlikti vaikus prieš jų valią, tokie kaip bučiniai, apkabinimai ar padėkos. Pagrįsiu kodėl tokia praktika gali būti žalinga ir pateiksiu rekomendacijas, kaip elgtis, kad vaikai jaustųsi gerai ir būtų gerbiami.

Vaikai turi jaustis saugūs ir užtikrinti savo kūno ribas. Versdami vaikus daryti kažką, ko jie nenori, mes siunčiame žinutę, kad jų jausmai ir jų kūnas nėra svarbus, o tai gali sumažinti jų pasitikėjimą savimi ir sukelti emocinį nesaugumą. Suprantama, kad norime mamai, tetai ar visuomenei parodyti, jog esame mandagi ir išauklėta šeima, ir kad tokie yra mūsų vaikai. Vis tik rekomenduočiau vietoj to, kad versti vaiką bučiuoti ar apkabinti kitus, leisti jam pasirinkti kitą būdą parodyti savo dėkingumą ar meilę. Galbūt tai bus šypsena ar rankos paspaudimas, ar žodinė padėka kai vaikas bus tam pasiruošęs.

Svarbu atminti, kad socialiniai įgūdžiai turi vystytis natūraliai, o ne priverstinai. Juk vaikai mokosi stebėdami mus, suaugusiuosius, ir imituodami mūsų elgesį, o prievartinis elgesys gali sukelti priešingą efektą – vaikus atstumti nuo norimo elgesio. Leiskime vaikams būti stebėtojais, rodykime pavyzdį ir būkime kantrūs – laikui bėgant, vaikai natūraliai perims tinkamą elgesį.

Versdami vaiką atlikti tam tikrus veiksmus, mes rodome, kad abejojame jo savarankiškumu, jo gebėjimu pasirinkti bei spręsti, kaip parodyti savo jausmus ar dėkingumą. Leisdami vaikui priimti sprendimą pačiam, ugdome jo atsakomybės jausmą ir pasitikėjimo savo sprendimu. Rekomenduočiau skatinti vaiko savarankiškumą, leisdžiant jam nuspręsti, kada ir kaip jis nori parodyti savo jausmus bei gerbiant jo sprendimą.


Vertimas bučiuotis, dėkoti ar apsikabinti prieš vaiko valią gali turėti įvairių neigiamų pasekmių jo emociniam, socialiniam ir psichologiniam vystymuisi. Kai vaikas yra verčiamas daryti tai, ko jis nenori, jis gali pradėti abejoti savimi ir savo jausmais. Tai gali sumažinti pasitikėjimą savimi, vaikas gali jaustis nesvarbus ir negerbiamas. Be to, kai vaikas yra verčiamas bučiuotis ar apsikabinti prieš jo valią, jis gali nesuprasti, kad jo kūnas priklauso jam ir kad jis turi teisę nustatyti savo ribas. Tai gali turėti neigiamų pasekmių jo gebėjimui apsisaugoti nuo netinkamo kitų elgesio ateityje, nes jis gali nesuprasti, kada ir kaip pasakyti „ne“.


Jei vaikas mokomas, kad jis turi daryti tai, ko nenori, kad patenkintų kitų lūkesčius, jis gali išmokti netinkamai elgtis ir su kitais žmonėmis, negerbti kitų žmonių ribų ir jausmų, nes pats buvo mokomas, kad tai nėra svarbu.

Jei atvykusi pasisvečiuoti močiutė, teta ar dėdė tikisi bučinio, apkabinimo, padėkos už dovaną, o jūsų vaikas akivaizdžiai nenori to daryti, jūs visada galite pabučiuoti, apkabinti ir padėkoti už dovaną patys, ir garsiai pasakyti svečiui, kad vaikas ‘duos bučkį ir padėkos kai bus pasiruošęs’. Tokiu būdu jūs modeliuojate socialinį elgesį, neverčiate savo vaiko elgtis taip, kaip jis nenori, ir patenkinate savo svečio lūkestį.

Gerbdami vaikų jausmus ir ribas, mes ne tik padedame jiems augti sveikais ir pasitikinčiais savimi asmenimis, bet ir kuriame stipresnius, pagarbos ir meilės kupinus santykius su jais.