Kalėdinis stresas

Suaugusiesiems šventinis stresas kyla dėl padidėjusios atsakomybės – noro sukurti jaukią atmosferą namuose, finansinių ir organizacinių rūpesčių, nesibaigiančio darbų sąrašo, o dažnai ir dėl lūkesčių, kad viskas turi būti tobula, o šventės vyktų kaip svajonėse.

Vaikams šventinis laikotarpis gali kelti skirtingus iššūkius. Mažiesiems sunku sureguliuoti savo emocijas, nes Kalėdų ar dovanų laukimas bei didelis intensyvumas įvairiose veiklose dažnai tampa didžiuliu dirgikliu.

Vyresni vaikai gali jausti spaudimą, susijusį su dovanomis, gali imti nerimauti, ar gaus tai, ko tikisi, arba jaustis nusivylę, jei jų noras neišsipildys. Gali imti jaudintis dėl sudėtingų santykių šeimoje – galbūt tėvai nesutaria, dažnai barasi, galbūt nesutaria su artimaisiais, kurių vyks aplankyti. Visų amžių vaikai gali būti jautrūs suaugusiųjų nuotaikoms – jausdami tėvų įtampą, jie taip pat gali tapti nerimastingi.

Dažnam vaikui šventinis laikotarpis atrodo itin magiškas, tačiau didelis šurmulys ir daugybė naujų įspūdžių gali priversti jaustis sutrikusiais.

Šventės gali kelti intensyvių emocijų – nuo susižavėjimo kalėdinėmis dekoracijomis iki frustracijos dėl laukimo ir dėmesio trūkumo. Nusivylimas ar nuovargis vaikams gali sukelti nuotaikų kaitą ir nesibaigiančias ašaras. Siūlau šiuos jausmus priimti su šiluma ir supratimu, o ne juos slopinti ar bausti vaiką.

Vaikams svarbu matyti, kad ir tėvai patiria įvairias emocijas ir moka jas suvaldyti. Jei jaučiatės prislėgti ar įsitempę, paaiškinkite vaikams, kad net ir suaugusieji kartais jaučiasi įvairiai. Siūlau tėvams skirti laiko ir įvardinti savo jausmus bei papasakoti, kaip jie su jais dorojasi, pavyzdžiui: „Aš taip pat šiandien jaučiuosi pavargusi, todėl padarysiu trumpą pertraukėlę ir išgersiu arbatos. Norėtum kartu?“

Patarimai, kaip suaugusiems sumažinti stresą:

Skirkite laiko savo emocinei savijautai. Tėvai pirmiausia turi pasirūpinti savo emocine pusiausvyra, nes vaikai stipriai reaguoja į suaugusiųjų emocijas. Rekomenduoju reguliariai rasti laiko atsitraukti nuo visko, giliau įkvėpti ir nuraminti savo nervų sistemą. Tai gali būti trumpas atsipalaidavimo pratimas, meditacija arba tiesiog ramus pasivaikščiojimas.

Laikas su šeima. Vaikams ypač svarbus kokybiškas laikas su šeima, buvimas kartu, o ne dovanos. Siūlau skirti daugiau laiko jaukiems užsiėmimams: kartu žaisti stalo žaidimus, kepti sausainius ar skaityti kalėdines pasakas.

Sumažinkite lūkesčius. Suaugusieji neretai kelia sau per didelius lūkesčius, tačiau jie sukelia dar daugiau streso. Susidėliokite prioritetus, pasirinkite atlikti tik keletą svarbiausių dalykų, o ne viską. Kalbėkite su vaikais apie tikrąsias vertybes, pavyzdžiui, apie buvimą su šeima, atjautą, rūpestį, dosnumą, gerumą.

Kalėdinė stimuliacija ir vaiko sveikata

Šventiniu laikotarpiu vaikai dažnai patiria daugybę naujų ir intensyvių dirgiklių: triukšmingi svečių susibūrimai, ryškiai mirksinčios lemputės, neįprasti kvapai ir garsai gali tapti stipriais dirgikliais jų nervų sistemai. Perteklinis stimuliavimas sukelia didelę apkrovą vaikų smegenims ir dažnai sukelia nerimą ar nuovargį. Maži vaikai ypač jautrūs tokiems dirgikliams, nes jų nervų sistema dar tik vystosi, todėl jie dažniau reaguoja stipriau.

Vaikams, kurie patiria perdėtą stimuliaciją, gali pasireikšti nuotaikų kaita, irzlumas, emocijų „audros“ ar miego sutrikimai – tai yra ženklai, kad jų nervų sistemai reikia pailsėti ir atsistatyti.

Ką daryti?:

Sumažinkite vizualinį ir garsinį triukšmą. Kartais pakanka sumažinti šviesų intensyvumą ir išjungti televizorių ar muziką. Natūralios šviesos aplinka ir ramus fonas padeda vaikams jaustis ramiau.

Sukurkite ramią erdvę. Jei pastebite, kad vaikas per daug įsitempęs, pasiūlykite jam laikinai atsitraukti į ramesnę vietą, kur jis galėtų pabūti be stiprių dirgiklių. Ramus kambarys ar kampelis su jaukia pagalve ir knyga gali tapti poilsio oaze, kurioje vaikas galės atsikvėpti.

Laikykitės rutinos. Vaikams įprasta dienos struktūra ir miego režimas suteikia saugumo jausmą ir padeda palaikyti emocinę pusiausvyrą.

Iššūkis tėvams: neverskite vaikų sveikintis ar dėkoti

Šventės – tai metas, kai suaugusieji dažnai tikisi, kad vaikai elgsis mandagiai, maloniai sveikinsis su svečiais, dėkos už dovanas. Tačiau versti vaiką tai daryti, ypač kai jis jaučiasi drovus, įsitempęs ar nesaugus, gali būti žalinga. Kai vaikas verčiamas daryti ką nors prieš jo valią, pavyzdžiui, sveikintis ar išreikšti dėkingumą, jis gali pradėti jausti ne tik nemalonų spaudimą, bet ir suprasti, kad jo jausmai nėra svarbūs. Tai gali sukurti vidinę įtampą ir net sumažinti motyvaciją elgtis mandagiai ateityje.

Kai vaikai jaučia, kad jų natūralios reakcijos (pvz., drovumas ar nenoras sveikintis) yra netinkamos, tai gali sumažinti jų pasitikėjimą savimi. Jie ima manyti, kad jų elgesys turi atitikti kitų žmonių lūkesčius. Verčiant vaiką sakyti „ačiū“, kai jis nesijaučia dėkingas ar net nesupranta, kodėl dėkoti yra svarbu, dėkingumas praranda prasmę. Vaikui augant ir pradedant suvokti socialinius santykius, natūraliai vystosi ir dėkingumo jausmas.

Būdai skatinti mandagų elgesį:

Rodykite pavyzdį. Vaikai daugiausiai mokosi iš to, ką mato, todėl tėvai gali būti puikus mandagaus elgesio pavyzdys. Jei sveikinatės su svečiais nuoširdžiai ir šiltai arba dėkojate už gautas dovanas su tikru dėkingumu, vaikai natūraliai perima tokį elgesį. Vaikai stebi tėvų elgesį, o ne žodžius, tad jūsų pavyzdys suformuoja jų mandagaus elgesio pagrindą.

Pasiruoškite iš anksto. Prieš atvykstant svečiams ar gaunant dovanas, galite ramiai pakalbėti su vaiku apie tai, kas vyks ir kodėl sveikinimasis ar dėkingumas yra svarbūs. Pavyzdžiui, galite sakyti: „Kai atvažiuos seneliai, galime jiems pasakyti „labas“, nes jie labai džiaugiasi mus matydami.“ Suteikite pasirinkimo galimybę. Užuot vertę vaiką sveikintis, pasiūlykite jam alternatyvas. Pavyzdžiui,j ei jis nenori pasisveikinti žodžiu, galite leisti pamojuoti ranka ar tiesiog būti šalia. Tai suteikia vaikui galimybę pasirinkti, kaip elgtis, o ne jausti prievartą.

Įvardykite ir pripažinkite jo jausmus. Jei vaikas jaučiasi nedrąsiai ar sutrikęs, parodykite, kad tai yra normalu. Galite sakyti: „Matau, kad jautiesi kiek nedrąsiai. Tai visiškai suprantama. Kai būsi pasiruošęs, galėsi pasakyti „labas“ ar pamojuoti.“

Padrąsinkite, o ne versti. Jei norite, kad vaikas sakytų „ačiū“, galite švelniai priminti, bet nespauskite. Pavyzdžiui, galite tyliai pasakyti: „Senelis labai stengėsi dėl šios dovanos, galbūt norėtum jam padėkoti, kai jausiesi pasiruošęs.“

Suaugusieji turi galimybę keisti savo požiūrį į šventes – nuo lūkesčių sumažinimo iki atsipalaidavimo per ritualus ir buvimą su šeima. Tėvai gali tapti stabilumo garantu savo vaikams ir kurti šiltą, ramų ir džiaugsmingą šventinį laikotarpį, kuriame dovanų kiekis nėra svarbiausias, o tikrąjį šventinį džiaugsmą sukuria buvimas kartu.

Straipsnis publikuotas 2024 m. gruodžio mėn. “Mamos žurnale”